Irisai

2024 Autorius: Gavin MacAdam | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-16 13:43

Aš tikrai myliu šias nepretenzingas gėles. Rūpinimasis jomis reikalauja labai mažai pastangų, svarbiausia yra laiku laistyti ir periodiškai sodinti naujus gumbus, o kiekvienais metais šios neįprastai gražios gėlės su subtiliais žiedlapiais ir lengvais, subtiliais aromatais džiugins jus vešliu žydėjimu

Šiuo metu yra apie 800 skirtingų vilkdalgių veislių. Tačiau kiek spalvų ir atspalvių nežinoma, greičiausiai niekas jų neskaičiavo. Mano namų sklype yra daugiau nei 10 spalvų ir atspalvių vilkdalgių. Be to, vienoje gėlėje galima rasti įvairių spalvų derinių: violetinė su ruda, geltona su alyvine ir pan. Bet mano mėgstamiausia yra aušros dangaus spalva, šios spalvos negalima perteikti žodžiais, o fotoaparatas, deja, ją iškreipia.

Vietos pasirinkimas rainelėms

Kaip išsirinkti tinkamą vilkdalgių sodinimo vietą ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pirma, reikia prisiminti, kad vilkdalgiai yra šviesą mėgstantys augalai, todėl gėlių lova turėtų būti gerai apšviestoje vietoje saulėje. Pavėsyje vilkdalgiai, žinoma, nemirs, jie augs ir galbūt net žydės. Tačiau šešėlis lemia tai, kad pagrindinė gėlės galia patenka į lapus, o žydėjimui praktiškai nelieka energijos, todėl ji bus menka ir trumpalaikė.

Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra požeminio vandens gylis. Vilkdalgių šaknys neturėtų būti permirkusios, todėl kuo giliau požeminis vanduo rainelės srityje, tuo geresnės gėlės. Esant arti požeminio vandens, taip pat gausiai laistant, ant lapų ir žiedų gali atsirasti rudų dėmių, o laikui bėgant šakniastiebiai tiesiog supūva.

Rainelės priežiūra

Rūpintis vilkdalgiais, kaip jau rašiau anksčiau, yra labai paprasta. Tai apima savalaikį ravėjimą, dirvos purenimą, laistymą, retą maitinimą ir išblukusių žiedynų bei senų lapų genėjimą. Pirmasis viršutinis padažas paprastai atliekamas ankstyvą pavasarį sausomis trąšomis (nepamirškite, kad dažniausiai ankstyvą pavasarį dirvožemis yra labai drėgnas, todėl, norint išvengti augalo puvimo, jo nereikia laistyti, net ir trąšos). Trąšoms reikalingas visas mineralas, tai yra, turintis visų mineralų. Tokių trąšų kiekis vienai gėlei yra apie 10 gramų. Antrasis šėrimas atliekamas pumpurų formavimosi laikotarpiu, prieš žydėjimą. Trąšas imame vienodai ir vienodais kiekiais. Tačiau trečiam, paskutiniam, viršutiniam padažui mums reikės kitų trąšų - fosforo ar kalio, bet ir sausų. Galite skystis, bet tik tuo atveju, jei jūsų vietovėje yra sausra. Fosfato arba kalio trąšos padės paruošti augalą žiemai.

Irisų persodinimas (dalijimasis, dauginimasis)

Irisai dauginami gumbavaisiais (sustorėjusiais šakniastiebiais). Kadangi šių šakniastiebių-gumbų skaičius kasmet didėja, todėl šaknys nėra išstumiamos į paviršių, jos dalijamos ir sodinamos kartą per 3 metus. Optimalus laikas dalinti ir persodinti augalus yra iškart po žydėjimo fazės. Jei transplantacija atliekama vėliau, krūmas neturės laiko įsišaknyti ir žiemą gali tiesiog mirti.

Prieš persodindami turite paruošti dirvą: iškasti, atlaisvinti ir patręšti.

Dėmesio! Mėšlas netinka kaip trąša! Tada mes pasirenkame krūmą persodinimui, iškasame, atsargiai padalijame šakniastiebį, pašaliname iš jo žemę. Po to patartina šaknį įdėti į dezinfekavimo tirpalą (tinka silpnas kalio permanganato tirpalas). Maždaug pusvalandį palaikę šaknį tirpale, išimame, išdžioviname ir dedame į paruoštą skylę, ištiesiname šaknis, pabarstome žeme. Laistyti nereikia.

Atstumas tarp pasodintų šakniastiebių turėtų būti 30–40 centimetrų, kad išaugusios gėlės netrukdytų viena kitai.